Bonsų priežiūra

Auginant bet kokį bonsą visų pirma reikia neužmiršti, kad jie šaknijasi labai mažame dirvos kiekyje ir itin plokščiuose dubenėliuose, kur žemė išdžiūna greičiau ir maistingosios medžiagos sunaudojamos sparčiau nei paprastame inde.

           

          Todėl:   

1. Gerai papurkškite žemę, o tik paskui liekite augalą, kitaip vanduo negalės dorai susigerti ir be naudos nutekės žemės kauburėliu, nuskalaudamas dirvos paviršių
2. Patartina tręšti dažnai ir po nedaug, geriausia - specialiomis trąšomis bonsams, kurių būna gėlių parduotuvėse, nes kitaip galima greit nudeginti šaknis druskų pertekliumi dirvožemyje.
3. Niekuomet netręškite augalo, kai jis žydi (arba prieš pat žydėjimą), ką tik persodinę arba nupjaustę šaknis ir kai jis atrodo nesveikas.

Vasaros pradžia – intensyvus bonsų augimo laikotarpis, po kurio bus brendimas, medėjimas, galbūt ir vaisių nokimas. Kur juos laikysite ir kaip prižiūrėsite per vasarą? Ar užteks kantrybės kasdienei priežiūrai? Juk nuo to priklauso medelių išvaizda ir sveikata.

Tinkama vieta

Pirmiausia suraskite bonsams tinkamą vietą. Dauguma jau sulapoję, galbūt ir peržydėję, ūgliai sparčiai ilgėja. Visi iš Lietuvoje paplitusių augalų išauginti ir iš Pietų Europos kilę bonsai geriausiai jaučiasi lauke, sode. Be abejo, juos galima laikyti ir balkone, terasoje, ant palangės. Tik čia sąlygos šiek tiek prastesnės.

Vieta parenkama atvira, saulėta arba šiek tiek šešėlinga. Kai kurių rūšių medeliai, pavyzdžiui, kukmedžiai, ligustrai, daug geriau auga lengvame šešėlyje. Bet šviesos ir jiems neturi trūkti, kitaip pradės tįsti ūgliai, nykti ir džiūti apatinės šakos. Bonsai praras formą.

Labai stipri vidurdienio saulė gali nudeginti kai kuriuos augalus, o stambialapiai (klevai, uosiai ir pan.) taip greitai garina vandenį, kad žemė induose išdžiūsta per kelias valandas. Todėl augintojo uždavinys – rasti aukso vidurį, kad visiems būtų gerai. Ruošdamiesi išvykti kelioms dienoms, bonsus galite sustatyti šešėlyje, kad neperdžiūtų. Grįžę juos vėl perkelsite atgal į šviesią vietą.

Ne mažiau svarbu medeliams stabilumas. Indai turi stovėti ant lygaus pagrindo: grindinio, lentelių, žolės, akmenukų ar panašiai. Jei vienas kraštas bus žemiau už kitą, jame kaupsis vanduo ir gali pradėti pūti augalų šaknys.

Atvirose vietose laikomus bonsus reikia saugoti nuo vėjo. Jei indai sunkūs, platūs, o medeliai nelabai dideli ir laikomi ant žemės – pavojus nedidelis. Tačiau balkone ar ant palangės pastatytus reikia pririšti, kad netikėtai kilęs vėjas jų nenumestų.

Gražiausiai bonsai atrodo sode, išdėstyti grįstose ar skaldos aikštelėse, prie akmenų. Ant vejos jaučiasi puikiai, nes nuo žolės ir žemės kylanti drėgmė juos veikia labai palankiai, bet nėra lengvai pastebimi. Gražu, kai keli bonsai stovi išdėstyti ant žemo suolelio, nupjauto kelmo. Neslėpkite jų tarp gėlių. Geriau sustatykite gėlyno priekyje tarp tokių žemų augalų, kaip aubretės, šilokai, uolaskėlės.

Laukdami svečių ar norėdami pasipuošti namus, bonsus kelioms dienoms galite parsinešti į kambarį. Tik čia ilgai jų nelaikykite, nes pradės skursti.

Genėjimas vasarą

Gal jau dabar kai kurios šakelės yra išleidusios per ilgus ūglius? Ypač intensyviai auga jaunų medelių viršūnės, todėl jie praranda formą. Jei metūgliai dar nesumedėję, minkšti, juos galima nugnybti, paliekant dalis iki lapų, nukrypusių į norimą pusę. Virš kiekvieno lapo paliekama apie 1 cm ūglio, kad pažastinis pumpuras išliktų sveikas, nepažeistas.

Anksti nugenėti medeliai sukrauna pažastinius pumpurus ir po kurio laiko vėl ima leisti ūglius. Todėl per vasarą šakeles tenka trumpinti net kelis kartus. Jei bonsas jaunas ir dar galutinai nesuformuotas, vasarą jo galima negenėti. Tegul ūgliai auga ir bręsta, juos apkarpysite rudenį ar net pavasarį. Tik čia slypi vienas pavojus – greitai auganti viršūnė gali slopinti šoninių ir ypač apatinių šakų vystymąsi, išaugti per stora.

Labai svarbu laiku, kol nesumedėjo, nugnaibyti spygliuočių ūglius. Tai skatina pumpurų formavimąsi prie ūglių pamatų. Taip spygliuočiai tampa tankesni. Pušeles, eglutes nukarpius rudenį, ateinančiais metais išaugs gerokai mažiau jaunų šakelių.

Laistymas ir tręšimas

Laistymas – bonsų augintojui įprastas darbas. Kasdien būtina patikrinti, ar žemė inde drėgna. Karštomis arba vėjuotomis laistyti dienomis tenka du kartus – rytą ir vakare. Net po lietaus tenka pasižiūrėti, ar gerai sudrėko žemė, ar vanduo nenuvarvėjo per lapus.

Jei žemė perdžiūvo, medelio lapai nuvyto, jį su indu iki pat kraštų įstatykite į dubenį su vandeniu. Per 30–60 min žemė gerai sudrėks. Tada bonsą iškelkite ir leiskite išbėgti vandens pertekliui.

Ilgalaikiai lietūs ne tokie pavojingi. Bonsų indai turi pakankamai dideles drenažo skyles ir vanduo pro jas laisvai išbėga. Žinoma, jei po apačia nėra pakištų padėklų, duobučių ir jie stovi tiesiai. Liūtys pavojingos tik todėl, kad gali išplauti dalį žemės ar apgadinti plačius lapus.

Sausu oru, vakarais, balkone ar ant grindinio laikomus bonsus reikėtų apipurkšti vandeniu. Ši procedūra jiems labai patinka. Taip nuplaunamos ir dulkės. Be to, purškimas vandeniu – gera profilaktinė priemonė nuo voratinklinių erkučių.

Tręšti bonsus reikėtų kartą per mėnesį. Dabar galima įsigyti specialiai jiems pagamintų trąšų. Blogiausiu atveju tinka ir skirtos dekoratyviniams medžiams bei krūmams. Nenaudokite azotinių trąšų – bonsai ims pernelyg intensyviai augti, suvešės lapai, bet ūgliai bus silpni.

Kova su ligomis ir kenkėjais

Bonsus gali pažeisti konkrečioms medžių rūšims būdingi kenkėjai ir ligos. Ąžuolų, klevų lapai antroje vasaros pusėje gali papilkėti nuo miltligės, laukinės kriaušės lapelius – išmarginti rūdžių taškeliai ir pan. Jei sode ar kitur aplinkoje yra sergančių medžių, tikėtina, kad tos pačios rūšies bonsai irgi susirgs. Juos būtina profilaktiškai purkšti Bordo mišiniu, o pastebėjus ligos požymius – fungicidais.

Dažniausiai kenkėjai – amarai, aplimpantys jaunus ūglius. Juos išnaikinsite tabako nuoviru, skysto muilo tirpalu. Sausame ore augalus puola voratinklinės erkutės. Paprasčiausias kovos būdas – dažnas plovimas, purškimas vandeniu, drėgno oro palaikymas. Galima nupurkšti česnakų, citrinų žievelių nuoviru, o labai užpultus augalus – insekticidais (akaricidais).

Skydamariai sunkiai pastebimi. Dažniausiai jų nebūna daug. Gerai matomi tik rudenį, nukritus lapams. Pastebėjus juos ant šakelių, augalus reikia nupurkšti skysto muilo tirpalu. Pavienius egzempliorius galima nukrapštyti adata.